Atminties iliuzijos. Atmintis, užmarštis ir netikri prisiminimai.

O kas,  jei vieną rytą pabudęs nieko neprisiminsiu: nei ką dariau, nei ką galvojau, nei ką mokėjau? Ar tas žmogus vis dar būsiu aš?
Tarsi fantastinio filmo pradžia: „Tada jie nubudo, ir nei vienas iš jų nežinojo, kas jie tokie.“

Juk apibūdindami save, mes įvardijame lytį, tautybę, amžių, profesiją ir suaugusiojo pasiekimus, tokius kaip išsilavinimas, namo įsigijimas, santuoka, vaikų gimimas ar išėjimas į pensiją. Taip pat paminime asmenybės bruožus, pavyzdžiui, optimistiškumą ar pesimistiškumą, linksmumą ar rimtumą, savanaudiškumą ar nesavanaudiškumą.

Galiausiai norėdami įsitikinti, ar neatsiliekame, lyginame save su kitais, dažnai tiesiogiai stebėdami, kaip laikosi mūsų draugai „Facebook“ ir partneriai „LinkedIn“. Nors visos šios savybės gali būti daugiau ar mažiau tinkamos norint apibrėžti, kas esame, vis dėlto tikrojo „aš“ šaknys slypi mūsų asmeniniuose prisiminimuose.

Ar tikrai asmeniniai prisiminimai padeda mums suprasti savo gyvenimo trajektorijas?

Asmeniniai prisiminimai leidžia atgaminti pokalbius, įvykius, kurie išmoko, paskatina, kaip svarbu išreikšti savo jausmus, kaip branginti mylimus žmones. 
Praeities įvykiai reikšmingi ir svarbūs, juk jie padeda kurti asmeninį pasakojimą. Apskritai, prisiminimai sudaro mūsų tapatybės pagrindą. Jie formuoja tai, ką manome patyrę, taip pat tai, ką manome gebėsiantys ateityje. 
Būtent todėl suabejojus savo atmintimi, subraška ir mūsų tapatybės pagrindas

O suabejoti tikrai yra dėl ko…